Twilight saga : Full Moon

Praradau amą ir tą akimirką telefonas iškrito man iš rankų.
_______________________________________
Renesmės žvilgsnis susitingo mane veide ir mus visus tris apgaubė stingdanti tyla. Žinoma, jie girdėjo ką Rozali pasakė. Ir jai netikėčiau ja, ši situacija būtų labai juokinga. Ir vis dėl to, supratau, kad man nelemta gyvuoti ant žemės paviršiaus. Visada atsiras kas nors, galintis atimti mano gyvybę. Ne tik mano, bet ir mano draugų.
Galbūt vertėtų tiesiog nuvykti į Volterą ir padaryti tam galą? Ir jei mano…brolis tikrai pasiryžęs mane sunaikinti - nesipriešinsiu. Negalėčiau, man nekiltų ranka, nesugebėčiau išstovėti prieš jį stipri nei sekundei. Būčiau plaužta savo kvailų emocijų tą pat akimirką. Ir tada aš mirčiau. Po kelių dešimtmečių mano vardas būtų pamirštas ir visi gyventų laimingai. Nebekelčiau pavojaus, nesudaryčiau priežasčių nekeltai šeima nuketėti dėl nieko. Kas aš tokia, kad leisčiausi jiems prisiimti atsakomybę už mane? Nesu niekuo ypatinga, būsiu dar viena, eilinė Volturių auka.

- Nes? - virpančiu balsu Nesė paklausė.

- umm, - atsisukau į ją kiek apsiblaususiom akim.

- ar gerai jauties? turiu, omeny… - ji žiūrėjo į mane susirūpinusi.

- taip, taip, - papurčiau galvą pati priešginiaudama sau.

- tikrai, - linktelėjau ir nudelbiau akis žemyn, - Renesme, gal gali palikti mus vienus trumpam? - paklausiau mostelėdama galva į Embrį, kuris tyliai klausėsi mūsų pokalbio.

- Tiesą sakant, žadėjau nubėgti į La Pushą, - nedrąsiai šyptelėjusi ji nudelbė akis. Ko gero, žinojo, jog nieku gyvu neleisiu jos vienos eiti.

Tik papurčiau galvą ir to užteko. Ji paklusniai linktelėjo ir dingo iš kambario. Lėtai pasukau galvą į Embrį. Jo primerktos akys stebėjo mane kiekvieną akimirką. Rodės, jaučiau kaip bando išskaityti iš veido ką galvoju. Atsidusau ir paėmusi jo ranką spustelėjau.

- Žinau, kad tau nepatiks tai ką pasakysiu, žinau, kad Nesė viską puikiai girdi, tačiau tai nebegali tęstis, - sumirksėjau,  - nežadu leisti, jog visa šeima rizikuotų dėl manęs vienos, - suspaudžiau lūpas į plonytę liniją.

- Tu vis tai kartoji. Lyg būtum našta ant visų nugarų, nors taip nė iš tolo nėra, - jo balse aiškiai girdėjau priekaištaujantį toną. Galėjau justi įtampą aplink žaižaruojančią lyg tūkstančiai mažų kibirkštėlių.

- Tu nesupranti, - papurčiau galvą užmerkdama akis, kad tik nepradėčiau ašaroti, - tau nereikia jaustis kaltam už pavojų, kuris kilo visiškai nekaltiems, mylimiems asmenims. Tau nereikia jaudintis dėl to, kad esi pasaulyje toks nereikalingas, jog net ir tikras brolis pasirįžo žūtbūt tave sunaikinti.

- Tu to nežinai…nesvarbu ką sakė tie Voltūriai, gal tai tik apgaulė, galbūt tas tavo brolis visiškai nenori tau pakenkti, - Embris įnirtingai bandė įtikinti mane, spaudė mano ranką ir laikė žvilgsnį tiesiai į akis.

- Gerai, jei taip iš tiesų būtų, tai vienintelis būdas išsiaiškinti tiesą, vykti tiesiai į Italiją, atsistoti prieš juos vienut vienutėlei ir sužinoti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Nemanai? - mano balsas drebėjo taip pat kaip ir visas kūnas.

-  Niekuomet gyvenime nestovėtum ten viena. Nejau vis dar neįstengi pripažinti, jog esi tokia pat svarbi kaip kiekvienas iš mūsų? Tu sakai, kad nenori sukelti mums pavojaus… Nebūk tokia savanaudė, - visą savo gyvenimą maniau, jog savanaudiškumas man negręsia, tad šie Embrio žodžiai tikrai prikbloškė, - Aš, Alisa, Renesmė, Bela… mes visi jaučiamės taip pat, pasirįžę atiduoti už tave gyvybę, nes tu jau tapai dalimi mūsų gyvenimų.

Žinoma, mano skruostu nusirito ašara. Tiesa, visad bijojau pripažinti, kad esu svarbesnė nei deduosi esanti.

- Bet aš nenoriu, nenoriu apsunkinti jums gyvenimų… - dar bandžiau kažką pasakyti, bet per kūkčiojimą žodžiai tapo neaiškūs.

- Tu net neįsivaizduoju kaip drąsko širdį tai, jog pasiruošei mirti savo noru, be kovos. Jeigu aš dabar nuspręsčiau jog būvimas vilkolakiu man per sunki dalia ir pasirinkčiau mirtį? - paklausė jis ir aš susimąsčiusi net krūptelėjau.

Paklaikusiomis akimis pažiūrėjau į jį ir aiktelėjau.

- Būtent. Taip pat jaučiuosi ir aš, - pasakė Embris šį kart tyliau ir apsikabino mane prisispausdamas prie krūtinės. Jaučiau kaip jo šiltos rankos glosto mano plaukus ir braukia ašaras nuo veido. Jaučiausi tokia saugi, lyg dabar niekam negrėstų pavojus dėl gyvybės, lyg vien gyvendama šia akimirka, visus padaryčiau laimingus ir patenkintus. Jei galėčiau valdyti laiką, tai būtų akimirką kurią sustabdyčiau ir mėgaučiuosi visą ažminybę, kuri man skirta.

- Vanesa? - tylus Embrio balsas prikėlė mane iš svajų į realybę.

- Taip? - atsakiau atsitiesdama. Kiekvieną jo tariamą žodį norėjau girdėti matydama jo akis.

Viena jo ranka vis dar laikė manąją, o kita švelniai glostė skruostą.

- Jei visa tai, ką jaučiu tau visa savo siela nėra meilė, tuomet meilė apskritai neegzistuoja, - tarė jis ir droviai šyptelėjo.

Ar būtent tokią meilės prisipažinimo sceną įsivaizdavau? Tikrai ne. Šis variantas dar nuostabesnis, negu mano sapnuotieji.

- Aš taip tave myliu, - pasakiau ir priartėjusi, paliečiau jo lūpas savosiomis.

- Negali būti…. - tik tiek išgirdau iš Alisos lūpų dešinėje.

________________________________________

Iš Vanesos pusės

________________________________________

Pabudau savo kambaryje, savo lovoje. Jaučiau, kad vieną delną laiko Renesmė, kitą Embris.

Pramerkusi vieną akį, o tada kitą prisiminiau ankstesniu įvykius.

- Em.. - spustelėjau jo ranką ir skubiai atsisėdau, plačiau atmerkdama akis, - tu sveikas? - paklausiau kiek drebančiu balsu.

- Man kaip ir viskas gerai, - linktelėjo jis, - keli įbrėžimai ir tiek.

Šiek tiek nusiraminusi atsidusau.

Kūną vis dar dilgčiojo nuo patirto skausmo, kaulus laužė, o raumenys buvo įsitempę.

Suskambėjus telefonui visi vienu metu krūptelėjome. Nesė nuėjo pažiūrėti.

- Alisa skambina, - pranešė mums ir atsiliepusi grįžo atgal ant lovos.

Nors ir telefonas buvo tolokai nuo manęs, supratau, kad Alisa išsiblaškiusi.

- Gerai gerai, tuoj duosiu ją, - Renesmė atkišo mobilųjį man ir gūžtelėjo pečiais.

Prisidėjau telefoną prie ausies.

- Labas, Ali..

- Vanesa, jūs sveikos? - ji nutraukė mane.

- Sveikos, kas nutiko? Kodėl taip keistai šneki? - bėriau žodžius, sustingusiu žvilgsniu žvelgdama priešais save.

- Jie.. mes žinome, kodėl maniškės vizijos streikavo. Jie turi….skydą.

- Kokį skydą, Alisa? Nieko nesuprantu, - pasakiau, o ta klausiausi kaip iš ragelio sklinda vos gridimas braškėjimas.

- Girdi? - Rozali toli gražu nebuvo tokia susijaudinusi.

- Taip, dabar girdžiu.

- Alisa nematė ateities, nes Volturiai turi skydą. Skydą sauganti nuo kitų galių neribotam laikui, be geografinių kliūčių, taip pat skydas atmuša galias. Turiu omeny, jei prieš…jos savininką panaudotum savo galią, ji sugrįžtų tau pačiam. Šis skydas net gali rikiuoti mintis, kurias girdi Edvardas. Tai galingiausia ką kadanors matėme, Vanesa. Tai stipriau net už tave, - sustingusi, dėjau į galvą kiekvieną jos žodį.

- Ir? - pralemenau,

- Ir Aro davė mums dvi išeitis. Arba atiduomam jiems tave, ar įsitraukiam į kovą iki mirties, - jos balsas skambėjo taip tyliai…

- Tuomet viskas aišku, - sunkiai nurijau gumulą susidariusį gerklėje, - aš atvažiuoju į Volterą, - tik tai pasakius, Embris atsuko mane taip, kad žiūrėčiau tiesiam jam akis. Nepakėlusi to vaizdo, užsimerkiau.

- Jokiu būdų, mirsi tik įkėlusi čia koją.

- Nebūtinai, aš juk nesu tokia buka, kad negalėčiau kovoti, - gyniausi, nors žinojau, kad Rouz teisi. Ir tas supratimas draskė man širdį.

- Ne Vanesa, tu nekovotum. Esi per daug gera, tavo širdis per daug didelė, kad galėtum kovoti prieš jį, - Rozali balsas skambėjo kone skausmingai.

- Tuomet bus puiki proga keistis,nužudysiu jį, - atrėžiau.

-  Nenužudysi jo, nes… - ji atsiduso.

- Nes…? - paklausiau. Tyla baigė mane nukamuoti.

- Nes skydas yra…, - vel kankinanti pauzė, -Vanesa, jis tavo brolis.

Praradau amą ir tą akimirką telefonas iškrito man iš rankų.

Didžiulė ėglė, užstojantį dangų sudrebėjo į griausmingai trenkėsi į žemę.

___________________________________________

Akimirkai viskas nutilo. Sunkiai kvėpuodama žiūrėjau suniokotą pamiškę. Tikėjausi, kad bent kuriam laikui neatsikels. Nugarą nemaloniai gėlė, kraujuoti drabužiai lipo prie odos. Lyg kokiam sulėtintam filme, tyla užgulė ausis. Jaučiau į save įsmeigtus du žvilgsnius. Embrio emocijos maišėsi su siaubu ir palengvėjimu, o kito vampyro su pykčiu ir neapykanta. Pasukau galva į juos. Ir tada viskas prasidėjo iš naujo. Vampyras žiauriai išsišiepė ir Embriui nespėjus sureaguoti suspaudė rankomis jo kaklą. Pasigirdo tik garsus viauktelėjimas, įtūžusi šokau prie jo ir nubloškiau į sniegą. Neapykanta jam, užliejo mane, nebebuvo svarbu, skaudės ar ne. Vampyrui nė nemirktelėjus, vienu vieninteli pirštu priliečiau jo kaklą ir nudeginau.  Ugnis, rodės, veržėsi iš širdies, kol užliejo mane visą. Tačiau ne tai buvo svarbiausia. Jei reikia tai atkentėti, norint išsaugoti dalį savęs - savo meilę, tebūnie. Tegul visas pasaulio skausmas tenka man, blogesnio už Embrio netektį būti negalėtų.

Dar po akimirkos, išvydau besiplaikstančias garbanas. Vazdas liejosi, tad neįžiūrėjau veido.

- Nes? - balsas aidu atsimušė mano galvoje ir išnyko lyg koks šešėlis. Turėčiau atsakyti, bet klyksmas, sklindantis iš krūtinės, neleidžia ištart nei menkiausio žodžio.  Juoda migla apėmė akis, viskas išnyko tamsoje…

***

Iš Belos pusės.

- Edvardai… - mano balsas, kaip nekeista, drebėjo.

- Tik laikyk skydą ir dėl nieko nesijaudink, - jo įsitempęs žandikaulis tik įrodė, kad negirdi nei vieno čia esančio minčių. Stipriau suėmiau skydą ir užtvirtinau ties Rozali. Stengiausi nusiraminti ir neprarasti pusiausvyros. Bet kokia klaidelė ir mes žuvę.

- Karlailai, - lyg darydamas kokia didelę paslaugą, Aro nusišypsojo, - arba atiduodat mums merginą, arba… - jis paskėsčiojo rankomis.

- Arba??? - Edvardas iškošė pro dantis ir stipriai suspaudė mano ranką.

- Tuomet tai reikš karą, -  iš Aro veido niekaip nedingo ta mulkiška, pašaipi šypsenėlė. Taip mane nervino, jog norėjosi užvožti jam.

- Ir esate įsitikinę, jog nugalėsite? - Džasperis, kaip visad, be jokių emocijų veide paklausė.

- Mielieji…mes turime tai, prieš ką neatsilaikytų niekas… - Aro vėl pikdžiugiškai išsiviepė.

Tylėjome, nei vienas nedrįsom prasižioti.

-  Be to, juk nenorit, kad kentėtų ir vilkolakiai…

Džeikobas suspaudęs kumščius ir taip vos laikėsi,o dabar, rodės, pliš pusiau.

- Alisa… - Aro kone išdainavo jos vardą ir priėjęs suėmė už smakro. O, kaip norėčiau turėti skydą ir nuo fizinio puolimo, - brangioji, nejau pasakysi, jog nesumišai nebematydama ateities?  Visada maniau, jog tu ypatinga, tačiau dabar…

- Nedrįsk jos liesti, bjaurus padare, - sušnypštė Džasperas ir numetė Aro ranką šonan. Pastarasis tik laimingas išsišiepė ir pasitraukė.

- Jei jau sakotės, esą tokie galingi… - pradėjo Rozali, - įrodykit, - jos kaip ir visų kitų veidas buvo iškaltas iš akmens, keikviena sekundė reiškė tvardymąsi.

- Pamatę…Vanesą, - vardą ištarė aiškiai bjaurėdamasis, - galvojote, kad ji nuostabi…nepakartojama, nenugalima.  Klydote. Šiam pasauly yra ypatingesnių, gabesnių…ir jie, tiksliau jis, mūsų pusėje.

Puikiai supratau, kad Aro nejuokauja. Nėra prasmės. Dabar. Tokioje situacijoje žaisti žadimus.

- Primenu, jei sutiksite atiduoti Vanesą mums, liksite gyvi sveiki, jei ne…

- Kam jums ji? - Rozali vėl įsiterpė, aiškiai vos sulaikydama norą išdraskyti jam akis.

- Kajus turi savų ketinimų…galima ir taip pasakyti, - Aro palinksėjo galva, - o dabar, - jis suplojo delnais ir pasitraukė toliau, lug ruoštųsi žiūrėti kokį vaidinimą, - Lukai, pats metas pasirodyti, - vos girdimai pasakė ir įsisteibelyjo į mus.

Vaikinas pasirodė ne iš kart. Jis įžingsniavo į salę, žmogaus žingsniu. Jokio garso, jokio kvapo…lyg jo nė nebūtų. Lyg jis neegzistuotų. Ir tik tada, jam pakėlus akis į mus visi aiktelėjome. Visi vienu metu atšokome per metrą atgal, skydas išsprūdo iš rankų ir nebegalėjau jo sulaikyti. Įsikibau Edvardui į pašonę. Negalėjau patikėti savo akimis.

- Negali būti…. - tik tiek išgirdau iš Alisos lūpų dešinėje.

Dar labiau atsitraukiau, nors trauktis jau nebuvo kur. Stiklas sudrebėjo, vienas po kito išsivagojo įskilimai. Užsimerkiau ir laukiau…

_______________________________________

- Kaip gaila…tavo draugas taip pat nukentės, - vampyras nusuko akis pro langą. Embris. Pajaučiau jo kvapą, - Demetris juo pasirūpins, o tu - mano reikalas, - jis pusukiojo galvą į šonus, bet akis vis dar laikė įsmeigęs į mane, - keista matyti tave tokią panašią į jį, - vampyras tyrinėjo mano veidą, bet greitai tapo dar budresnis ir užsičiaupė, lyg nenorėtų prišnekėti per daug.

- Kajus? - vos sugebėjau ištarti tą vardą, - tai jis atsiuntė mane nužudyti?

- Skaudu? - nusišaipė jis.

Jaučiau kaip pyktis užlieja mane, kaip noras apginti ir save ir Embrį stiprėja. Sugniaužiau kumščius ir atsitiesiau. Stiklas grėsmingai sudrebėjo, bet liko vietoje.

Jei jis mano, kad gali mane nužudyti, tuomet…jis nežino mano galios.

Žengiau žingsnį į priekį ir atsidūriau tiesiai prieš vampyrą. Nesvarbu, kad buvau pusmetriu žemesnė, jaučiausi stirpi.

- Tuomet pirmyn, - įžūliai pasakiau ir pajaučiau kaip greitai ir stipriai jo gniaužtai suima mano gerklę. Pakibau ore, bemosikuodama kojom. Žinoma, jis puikia supranta, kad aš pusiau žmogus ir man reikia oro.

Žiobčiodama pabandžiau pasiekti rankomis jį. Nepavyko.

Tada viskas įvyko be galo greitai. Vampyras dar stirpiau suspaudė man gerklę ir atsispyręs nuo žemės skriejo tiesiai į stiklinę sieną. Žinojo, kad nukentėsiu. Šukės susmigo į nugarą, perskrodėme orą kartu, o tada pajutau kaip stipriai atsitrenkiu į žemę. Ir kaip vėl apsipilu kraujais…

Per visą sumaištį vos tegalėjau girdėti ar Embris vis dar sveikas.

Skaudėjo, bet negalėjau skūstis. Vis dar bejėgiškai bandžiau pasiekti rankomis vampyrą.

Tada man gimė mintis. Man nebūtina naudotis savo dovana.

Nuleidau rankas prie šonų ir greitai išsisukusi atsistojau. Jaučiau kaip kraujas bėga nugara, jaučiau ten vis dar esančias šukes.

Taip pat greitai kaip ir pirma jis puolė. Vėl pasitraukiau. Jau galėjau jausti kaip įtužis užvaldo visą kūną. Vaizdai suryškėjo, garsai paaštrėjo. Instinktas kovoti užvaldė kievieną ląstelę. Net pati nepajaučiau kaip ėmiau urgzti, tyliai tyliai. Nežinau ką priešininkas pamatė. Gal ryžtą, o gal…paraudonavusias akis? Pasinaudojau jo silpnumo akimirka ir puoliau. Suleidau pirštus jam į gerklę ir iš visų jėgų įrėmiau į žemę. Žolės galabai išsilakstė į šonus.

Medžiai priekyje taip ir šaukėsi buti praretinti. Žvilgtelėjau į juos ir išsišiepiau. Iškėliau besipriešinantį vampyrą viršun ir sviedžiau į mišką. Liauni medeliai lūžo nesiprišindami. Didžiulė ėglė, užstojantį dangų sudrebėjo į griausmingai trenkėsi į žemę.

_________________________________

Rašysiu, kada tik galėsiu.  Dar kart atsiprašau už retus skyrelius.

Sveikinu visas(visus) su rugsėjo 1-ąją. Puikiai suprantu, kad daugeliui tai ne šventė, o gedulas, bet vis gi, mokykla yra svarbus dalykas.
Man asmeniškai nusimato laaabai daug veiklos šiais metais, tad iškart atsiprašau, jei įrašai bus retoki ir trumpesni nei įprastai, bet jie vis dėl to bus.
Galiu pasakyti tiek, kad Fullmoon jau eina į pabaigą, kad ir kaip gaila bebūtų…
Kaip ir žadėjau po Fullmoon tęsiu Diamond Soul. Ir staigmena - DS nebus mano paskutinis kūrinys. Jau turiu įdėją kitai istorijai, bet neatskleisiu nieko, nes dings visas įdomumas.
Taigi, Fullmoon eina į pabaigą, kulminacija jau netoli. Išsiaiškinsite viską, nutiks keletas laaabai įdomių dalykų, kuriais daugelis turbūt pasipiktins, bet… pabaiga jau sumanyta, tačiau vis dar slypi mano galvoje.

Linkiu linksmai atšvęsti mokslo metų pradžią ir pasiruošti laukiantiems naujiems darbams ir žinioms.

Su meile, Rimantė <3

Vos tik atsistojusi ant kojų dingau iš laužo liepsnų metamos šviesos.

_______________________________________

Miške buvo ramu. Labai ramu. Per daug ramu. Netoliese nejaučiau jokio gyvūno šilumos, o paprastai manęs jie nesibaidydavo.

Bebėgdama vis stabtelėdavau apimta jausmo, jos kažkas mane stebi.

Tamosoje nemačiau nieko, išskyrus medžių siluetus. Kiekvienas trakštelėjimas priversdavo mane krūptelėti. Rimtai išsigandau, dar niekada nesijaučiau taip keistai. Taip nesaugiai. Pasigailėjau pasakiusi Embriui pasilikti ten.

Į galvą lindo dieną matytas juodas apsiaustas. Esu beveik tikra, kad ten Volturis…jei tai ką mačiau iš tiesų buvo tikra.

Pagaliau tolumoje pradėjo šmėžuoti namo kontūrai lengviau atsikvėpiau ir pasileidau link jų.

Kieme kaip ir prieš tai nesijautė jokių pašalinių kvapų. Eidama pievele sulėtinau žingsnį ir vis apsidairydavau aplink save.

***

Viduje viskas lygiai taip, kaip palikau išeinant. Namas tuščias ir be gyvybės ženklų.  Tačiau, nors ir pati savęs nesupratau, ėjau kuo lėčiau, nesukeldama jokio garso. Mano savigynos instinktas vis dar buvo įsijungęs. Net kvėpuoti nustojau, gerklėje atsiradęs gumulas įstirgdė bet kokį garsą galintį išeiti iš manęs.

Pradėjau lipti laiptais, nesiliesdama prie turėklo, be jokio garso…net rūbai besitrindami į mano odą nešnarėjo.

Staiga kažkas pasikeitė, oras namuose, visa atmosfera. Kiekviena kūno ląstele jaučiau esant šalia šaltą ir negyvą kūną.

Prisispaudžiau prie sienos esančios šalia mano kambario durų. Atsargiai palenkiau galvą ir pažiūrėjau vidun. Tuščia, atsargiau perkėliau koją į vidų ir tą pačią sekundę atsidūriau viduje. Kvapas…kvapas ne toks pat, bet nieko suprantama. Prisimerkusi įsispitrijau į lovą, tada į sienas, į spintą. Juodas siluetas matytas už lango, jis buvo čia. Galėčiau bet kuo prisiekti.

Lyg magnetas atsuktas ne tuo poliu atšokau nuo tos vietos kur stovėjau. Oro gūsis už nugaros privertė taip staigiau atsitraukiau. Prisispaudžiau nugara prie stiklo ir nukreipiau išplėstas akis į aukštą vampyrą priešais mane. Juoda mantija, raudonos akys ir į žiaurią šypseną iškreptos lūpos. Volturis.

- Nagi nagi, nebus kas galėtų apginti? - pasišaipė jis. Sustingusi iš baimės negalėjau pražioti burnos, kad ką nors pasakyčiau, - pagaliau šiai šeimynėlei ateis galas… - jos akys stebėjo mane negailestingu stingdančiu žvilgsniu, - nesvarbu, jog viena jų tikra Volturė… - dar ištarė jis lyg žvėris žengė link manęs.

Dar labiau atsitraukiau, nors trauktis jau nebuvo kur. Stiklas sudrebėjo, vienas po kito išsivagojo įskilimai. Užsimerkiau ir laukiau…

- Taip mama, čia ji. Aštuntas pasaulio stebuklas, - pasakė Embris ir išsišiepė man.

——————–

- Ach, ji tokia miela, - Embrio mama žiūrėjo į mane besišypsodama. Turėčiau jaustis pagerbta.

- Malonu su jumis susipažinti, - šyptelėjau ir ištiesiau ranką. Ji sugriebę ją abiem savosiomis ir įsitempė mane vidun.

- Iškepiau sausainiukų…štai sėskis sėskis, - ji mestelėjo ranka į dvivietę sofutę prie lango.

Atsisėdau, Embris padarė tą patį ir paėmė mano ranką.

- Tik neatsisakyk nieko ką siūlys, - sušnibždėjo į ausį ir nusijuokė.

- O kas čia? - Embrio mama susirūpinusiu veidu priėjo prie manęs ir nukreipė žvilgsnį į petį.

- Nesusipratimas, - atsiduso Embris ir suspaudė mano ranką.

- Polas,ar ne?

- Mamyt, tik nieko nedaryk, gerai? - pasimetusi žiūrėjau tai į vieną tai į kitą.

- Nu palauk, - ji nusmetė savo prijuostę ir išlekė pro duris.

- Mama! Neik gi, - dar sušuko Embris ir vėl atsiduso.

- Kas dabar bus? - prikandusi lūpą paklausiau.

- Ji užkurs pirtį Polui. Va kas bus.

- Mmm…Tai blogai ar gerai? - paklausiau besišypsodama.

- Priklauso iš kieno pusės žiūrėsi, - Embris gūtelėjo pečiais ir šyptelėjo.

Nusukau akis nuo jo ir apžvelgiau kambarį. Tamsiai raudoni ir rudi tonai. Kailinis kilimėlis, medinis staliukas, po kurio viena koja padėta knyga. jei gerai perskaičiau, berods ,,Robino Hudo nuotykiai”. Kelios senos nuotraukos ant sienų, du aptrinti paveikslai.

- Mums jau reikia eiti, - atsidūso Embris, - kad ir kaip būtų gaila.

- Aha, - linktelėjau vis dar apžiūrinėdama kambarį.

***

- Užteks? - paklausė Emilė duodama man lėkštę su kalnu makaronų joje.

- Taip, - linktelėjau ir nedrąsiai šyptelėjau jai. Pasidėjau lėkštą ant kelių ir pradėjau sukti spagečius ant šakutės.

- Kiek valandų? - tyliai paklausiau Nesės.

- Palauk, - tarė ji ir pradėjo po visas kišenes ieškoti savo mobilaus. Klausiamai pažvelgiau į ją, - nerandu telefono.

- Aš irgi jo nepasiimiau, - sumurmėjau.

- Jei skambins mama arba Alisa?

- Turėsiu nulėkt pasiimto jo… - atsisukau į Embrį, - man reikia trumpam nubėgt iki namų.

- Ko? - pilna burna paklausė jis.

- Kiek valandų? - tyliai murmėjau.

- Kolinai, - šuktelėjo Embris nusisukęs nuo manęs, jam iš burnos iš krito keli kąsniai. Fuj, - kiek valandų?

- Beveik dešimta, - atsakė liaunas vaikinas sėdintis kitoje laužo pusėje.

Susiraukiau.

- Ko gero skambins alisa, o mes nei viena neturime mobilaus, - paaiškinau Embriui.

- Hmm, palydėsiu tave, - pasakė jis šluostydamasis burną rankove

- Nereik, aš viena nueisiu, - pasakiau dėdama lėkštę ant suolo, - Nese, aš greit nubėgsiu iki namų, tu palauk čia, gerai?

- Mhm, tik paskubėk, - šyptelėjo ji ir toliau šnekėjosi su Setu.

Iš lėto perkėliau kojas per suoliuką, tikėjausi, jog niekas nepamatys kaip dingstu.

Vos tik atsistojusi ant kojų dingau iš laužo liepsnų metamos šviesos.

___________________________________

Pas mane ilgokai buvo dingusi elektra. Nemėgstų tų visų audrų…Tai va, įrašo negalėjau įkelti ankščiau, kaip žadėjau. Labai atsiprašau. <33

Užsimerkiau ir pradėjau kantriai laukti kol žaizda užgis.

___________________________________

- Labais skauda? - Embris ko gero raukėsi nemažiau už mane. Nieko neatsakiau. Tyliai kenčiau skausmą.

Iš krūmų išlindo Setas, žmogaus pavidalu.

- Ar labai blogai? - paklausė pritūpęs šalia. Vis dar tylėjau, lyg tylėjimas būtų skatinęs gyjimą.

- Tuoj sugis, - išstenėjau sukaupusi visas jėgas.

- Jis tikrai nenorėjo, - puolė aiškinti Setas, - žinai, koks yra Polas.

Nežymiai linktelėjau.

- Viskas gerai, - suburbėjau.

- Ar Nesė su Emile? - paklausė Embris, suklusau ir aš. Išsilakstė visi skausmai.

- Aha, jos ruošia maistą. Na, Emilė ruošia, o Renesmė tik stebi, bet jos abi supranta kame esm..

- Gerai, Setai. Jau gali nebekalbėti, - atsiduso Embris ir pakraipė galvą į šonus.

Skausmui pradėjus slūgti atsimerkiau.

- Man jau geriau, galiu atsistoti, - sumurmėjau ir sveikąją ranka atsirėmiau į žemę.

- Leisk padėsiu, - Embris apsikabino mane per liemenį ir padėjo atsistoti.

Sudejavau kai netyčia trūktelėjau dešinį petį, nors žaizda ir buvo telikusi centimetro gylio įdrėskimais.

- Paeisi? - paklausė Setas.

- Paeisiu, jei neliepsit eit rankomis, - puikus laikas juokeliams, - rimtai, dabar jaučiuos geriau, - nuraminau juos ir suėmusi save į rankas žengiau žingsnį, petį jau tik maudė, tad jaučiausi stebėtinai normaliai.

-  Aš bėgsiu priešais, sek paskui, - pasakė Embris, kai Setas ir kiti vilkai dingo iš akiračio, - jei nepajėgsi - sakyk, aš išgirsiu.

- Mhm, - linktelėjau ir sukaupiau visas jėgas bėgimui.

Embris man matant pasivertė, jo rūbai ir sportbačiai suplyšo į gabalėlius ir sukrito man po kojomis. Jis dingo už medžių. Nebegalėjau ilgiau tempti laiko.

Giliai įkvėpia ir vėl išpūtusi orą iš plaučių pradėjau bėgti paskui. nebuvo taip baisu kaip galvojau būsiant. Sekdama Embrio kvapą po kelių minučių išlindau iš miško ir atsiradau šalia senos, išvažinėtos gatvės. Visa ji buvo padengta sniegu, tik šviežios automobilių ratų vėžės rodė čia esant asfaltą.

- Einam? Mano namelis sekantis, - krūptelėjau kaip Embris netikėtai atsirado už manęs ir apsikabino. Jis rodė pirštu į seną, išblukusį medinį namuką pamiškėje.

Pradėjau žingsniuti link trobelės, Embris nepaleido manęs. Kai jau buvome vos už kelių žingsnių nuo laiptelių, pro duris išlindo maža moterėlė. Jos juodų plaukų kasa siekė liemenį, akys spindėjo, o gležnas kūnas išdavė apie amžiną nuovargį.

- Vanesa? - paklausė ji savo drebančiu balsu.

- Taip mama, čia ji. Aštuntas pasaulio stebuklas, - pasakė Embris ir išsišiepė man.

Ištirpau jo glėbyje, mėgavausi kiekvienu prisilietimu, bučiniu ir kvėptelėjimu.

_________________________________

Jo lūpos nepaleido manųjų nei akimirkai. Suleidau savo pirštus į jo plaukus lyg bijodama, kad gali išnykti. Kiekviena mano kūno ląstelė virpėjo bandydama išsaugoti akimirką atmintyje.

Tada Embris neatitraukdamas lūpų nuo mano odos nukeliavo iki kaklo, pasukau galvą…

Per stiklinę sieną švystelėjo siluetas. Juodas ilgas drabužis dingo iš mano akiračio iš kart man žvilgtelus, bet pamatyti vistiek spėjau. Rankomis pradėjau stumti Embrį nuo savęs nenuleisdama akių nuo stiklo.

- Kas yra? - paklausė jis atsitraukęs.

- Kažką mačiau, - išlemenau ir ištrūkusi iš jo glėbio nulėkiau prie sienos, prispaudžiau nosį prie stiklo ir akylai peržvelgiau kiemą. Tuščia.

- Kažkas yra lauke, - sumurmėjau. Staiga man į galvą atplaukė atsiminimas. Volturiai, prieš mėnesį atvykę čia mūsų aplankyti. Juodos ilgos mantijos šluojančios grindis.  O ne.

- Renesmė, - te ištariau ir atstūmusi duris išlėkiau laukan. Embris bėgo iš paskos.

- Nieko čia nėra, užuostume, - vis kartojo jis. Sukiojausi po kiemą bandydama rasti užuominą. Embris teisus - kvapo jokio, bet aš juk mačiau. Man negalėjo tiesiog pasivaidenti.

- Aš įsitikinusi, kad už stiklo mačiau situetą, - pralemenau.

-Bet čia nieko nėra.

- Sakai, kad išsigalvoju, - dėbtelėjau į jį.

- Aš nieko nesakau, bet…

- Bet? - pasisukau į mišką, - man reik įsitikinti ar Nesei viskas gerai.

- Nusiramink, jai nieko nenutiko, - Embris atsiduso ir maldaujančiu žvilgnsniu pažiūrėjo į mane.

O kaip norėjau vėl atsidurti jo glėbyje, bet negalėjau…

- Atleisk, - tyliai pasakiau ir nubėgau į mišką.

Čia viskas laikėsi ramiai ir įprastai, jokių pašalinių kvapų, tik Renesmės ir keliu vilkų. Bėgdama dairiausi, Embris neatsiliko, taip pat uostinėjo orą ir samanas, bandydamas rasti kvapų.

Riba buvo visai šalia, išsiveržiau į priekį norėdama greičiau pamatyti Nesę, įsitikinti, kad ji sveika. Embris atsiliko. Bėgau, iš dangaus vis nukrisdavo viena kita snaigė ir užsilaikydavo ant mano veido, neištirpdavo. Tiksliai žinojau kad ties riba eis akmenų eilė ir menkutis upelis. Pamačiau jį po kelių akimirkų, atsigręžiau pažiūrėti kur Embris, jo nesimatė. Prieš peršokant ribą kiek sudvejojau, bet galvoti nebuvo kada, atsispyriau nuo žamės ir pakilau į orą, tą pat akimirką mano petį perdrėskė aštrūs ir ilgi nagai, nukritau ant žemės, kraujas sruvo nenustodamas, dejuodama atsisėdau. Šviesiai pilkas vilkas stovėjo įbedęs į mane akis, atsakiau tuo pačiu. Raukiausi nuo skausmo, žvilgtelėjusi į petį susiraukiau dar labiau, odos beveik nelikę, matėsi raumuo ir kaulas.

Netrukus iš už medžių pasirodė ir kiti vilkai, nei vienas nepaleido manęs iš akių, kai kuriuos mačiau pirmą kartą. Nuostabu, pirmasis kraujuotas įspūdis. Pati kalta, nereikėjo šokti neperspėjus.

Embris žmogaus pavidalu atsirado čia iš kart po to kai atsistojau, tylėdama atsirėmiau į medį ir nusirengusi megztinio likučius užspaudžiau juo žaizdą, keistai perštėjo, bet vidiniai audiniai jau įpusėjo giję.

- Kvaly, tu, - sušuko jis pamatęs kraujo klaną ant sniego, o paskui ir mane.

Vilkas suurzgė ir nusuko akis.

- Tau viskas gera?, - Embris persigandęs žiūrėjo į mane besitrinančią prie medžio. Nuo skausmo negalėjau pastovėti normaliai, svaigo galva.

- Po velnių, kaip tau atrodo, - suinkščiau.

- Polas netyčia, - Embris prikando lūpą.

- Nesvarbu, aš pati kalta, - sumurmėjau ir supratusi, kad vis dėl to nepastovėsiu atsisėdau ant žemės. Atsirėmiau į medį ir atlošiau galvą, numečiau megztinį į šoną ir pažvelgiau į žaizdą.

- O, šude, - nusikeikė Embris ir atsitūpė šalia.

Keli vilkai dingo, bet trys vis dar liko stovėti čia ir dėbsojo į mane.

Užsimerkiau ir pradėjau kantriai laukti kol žaizda užgis.

- Taip, kad būtum mačius jos veidą, kai primygtinai prašė su tavimi supažindinti…

——————————-

- Juokauji, ane? - prunkštelėjau ir stumtelėjau jį alkūne į šoną.

- Aš rimtai, - nusijuokė jis ir susiraukė, - nesimušk.

Įėjome į namą, Nesė kaip pašėlus junginėjo TV kanalus prie vieno apsistodama pusę sekundės. Atsisėdau ant sofos kartu pasodindama ir Embrį.

- Dar turime laiko, ką norit nuveikt? - paklausiau žiūrėdama į besiliejantį ekraną.

- Ghem, Renesme, - prabilo Embris, - Emilė sakė, kad jai riektų moteriškos pagalbos.

- Moteriškos pagalbos? - ji atleido pultelį ir atsisuko į jį.

- Jo, na žinai, viską suruošti ir panašiai… - Embris pavartė akis, įtariai žvilgtelėjau į jį.

- Ir ką nori tuo pasakyti? - jos akys bėgiojo tai nuo manęs, tai prie jo.

- Na…gal galėtum jai padėti? - arba man vaidenasi, arba jis bando Nesę išprašyti iš namų. Nusijuokiau tyliai ir pažvelgiau į ją reikšmingu žvilgsniu.

- Aaaa, supratau, - pultelis nuskriejo ant stalo ir Nesė atsistojusi pradėjo eiti durų link.

- Palauk, - pašokau ant kojų, - negaliu leisti tavęs vienos.

- Jai nieko nenutiks, - atsiduso Embris prarasdamas viltį.

- Aš pasirūpinsiu savimi, sesut, - lengvabūdiškai kaip visada pasakė ji ir dingo už durų.

Likau stovėti amo netekus, dėl vieno žodžio, kurį išgirdau iš jos lūpų.

- Girdėjai? - išlemenau.

- Ką?

- Tai, ką ji pasakė, - sumirksėjau ir nusukau akis į Embrį.

- Na, ji sakė daug ką.

- Ji pavadino mane sese, - iškėpiau orą iš plaučių ir atsidusau.

- Tu ir esi jai kaip sesė, - linktelėjo jis.

- Hm, ko gero taip, - vis dar šiek tiek pasimetusi atsisėdau šalia jo ir įsispoksojau į vieną tašką mąstydama.

Toks pasakymas glosto širdį. Nors ir nesame seserys, bet Nesė.. Nesė yra daugiau nei draugė, šis tas artimesnio.

- Apie ką užsigalvojai? - tyliai paklausė Embris ir užkišo mano plaukų sruogą už ausies. Nejučia suvirpėjau nuo jo prisilietimo. Tokio šilto ir švelnaus.

- Aprie šį bei tą, - papurčiau galvą ir pasisukau į jį. Imiausi inciatyvos ir įsisiurbiau jam į lūpas. Kaip ir buvo galima tikėtis jis neatstūmė manęs, nepradėjo raukytis ar panašiai. Viskas vyko kaip ir pirmąjį kartą. Nuostabiai, nepakartojamai, neapasakomai, maloniai, neužmirštamai. Apsivijau rankomis jo kaklą ir prisispaudžiau kaip galima arčiau. Jo rankos suėmė mano liemenį ir atsargiai, vos jaučiamai paguldė mane ant sofos. Ištirpau jo glėbyje, mėgavausi kiekvienu prisilietimu, bučiniu ir kvėptelėjimu.